Han dinastijos (207 B. C. 220 A. D.) valdymo metu, tų, kurie kreipėsi į Kinijos imperatorių, buvo reikalaujama turėti gvazdikėlį burnoje, kad paslėpti blogą burnos kvapą. Tradicinės kinų medicinos gydytojai jau seniai naudojamas gvazdikėlis gydyti nevirškinimą, viduriavimą, išvaržą ir grybelį, taip pat sportininkų pėdas ir kitas grybelines infekcijas. Indijos Ajurvedos gydytojai naudojo gvazdikėlį nuo seniausių laikų gydyti kvėpavimo takų ir virškinimo negalavimus.

Gvazdikėliai pirmą kartą atvyko į Europą maždaug 4 a po Kristaus gimimo. Viduramžių vokiečių žolininkai naudojo gvazdikėlius į anti-podagrinius mišinius.

Kai gvazdikėliai tapo lengvai prieinami Europoje, buvo naudojami nevirškinimo, vidurių pūtimo, pykinimo, vėmimo ir viduriavimo gydymui. Taip pat buvo naudojami gydyti kosuliui, nevaisingumui, karpoms, kirminamsi, žaizdoms ir dantims.

Šiuolaikiniai žolininkai rekomenduoj gvazdikėlius virškinimui ir jų aliejų dantų priežiūrai.

Voniai (kartu su emoliantu), inhaliatoriui, garinėje lempoje, masažui, oro gaivikliams, inhaliavimui garais. Naudojimas praskiestas - 50:50 (viena dalis eterinis aliejus: viena dalis aliejaus nešiklis). Keliais lašais (2-4) išmasažuokite drėgną kūną nuo kulkšnių iki riešų. Galima tiesiog įkvėpti.